Paklydusi

Paryžiuje mano tėvas Darijus Sadras niekada nesinaudojo eskalatoriumi.

Kai pirmą kartą nusileidau su tėvu į metro 1981 metų balandžio 21 dieną ir paklausiau kodėl, jis atsakė:

– Eskalatorius skirtas jiems.

Jie – tai Prancūzijos piliečiai su savo mokesčiais valstybei, atskaitomais nuo pajamų, su savo užsispyrimu, kritiniu mąstymu, patriotizmu ir demokratija. Šalia jų gyvena Kimija Sadr, dešimties drauge su mama ir seserimis pabėgusi iš Irano pas Prancūzijoje prieš kurį laiką įsikūrusį tėvą. Dabar jai dvidešimt penkeri, ji – šiuolaikinė moteris, šiek tiek paklydusi tarp šeimos tradicijų ir vakarietiškos kultūros bei gyvenimo būdo.

Vienos Paryžiaus vaisingumo klinikos priimamajame Kimiją siautulingomis bangomis užplūsta prisiminimai ir protėvių istorijos. Lyg mūsų laikų Šecherazada ji perpasakoja spalvingų Sadrų kartų likimus – nuo grėsmingojo prosenelio Montazemolmolko ir jo penkiasdešimt dviejų žmonų haremo iki režimui nepaklūstančių savo tėvų Darijaus ir Saros.